Linas Labanauskas

Jaunasis talentas

Veiksmas vyksta smėlio dėžėje. Ką tik su vandens laistytuvu buvo imituotas lietus, kad iš smėlio būtų galima pasidaryti tunelį. Po keliasdešimt minučių vėl prapliumpa lietumi, netrukus atsidarys valgykla, reikia iš šlapio smėlio iškepti mėsos kukulių, šalia trauklapių salotos. Ilgai netrukus, smėlio dėžės komanda pasikeičia, gretos retėja. Veiksmas keičiasi.
– Linai, tavo mama kirpėja, apkirpk man plaukus.
– Bet, Loreta, aš nelabai moku, gal mamos paprašysiu, tikrai apkirps.
– Ne, apkirpt tu. Tik kirpčiukus, bus gražiai. – atsakė Loreta, draugė iš senelių kaimo.
Netrukus nulėkiau į lauko virtuvę, pasirausiau stalčiuose ir radau žirkles parūdijusiais ašmenimis. Loreta smulkiomis vaikiškomis rankomis suėmė plaukų sruogą.
– Štai, kirpk, bus kirpčiukai, – pasitikėdama mano gabumais, tarė Loreta.
Vieni galvoja, kad niekas nevyksta be priežasties, o aš manau, kad mes patys pasirenkame savo kelią, kaip norime – taip ir bus. Galima išsiburti iš kortų, kažkokio gėrimo tirščių ir ten pamatyti kas būsi arba kuom turėtum būti. Dar galima įsivaizduojama linija sujungti ryškiausius dangaus kūnus ir ten pamatyti savo ateitį. Arba praeitį. Visa tai veda prie vieno – būk kuom nori būti.
Iniciatyvus ir veiklus vaikinas niekada nenorėjo sėdėti pirmajame mokyklos suole, bet mokslo ir pasaulio pažinimo žinių krepšys pilnas muzikos mokyklos, Lietuvos moksleivių sąjungos, studentų atstovybės reikalų. Trumpam laikui išvykus mokytis į užsienio dizaino aukštąją mokyklą pavyko suprasti, kad tai galimas mano tolimesnis kelias. Bet nebūtinai tai vienintelė tiesa. Žmonės mėgsta pasirinkti jiems tinkamiausią ir patogausią sprendimą. Daugiau kaip penkerius metus dirbau rinkodaros specialistu, vienoje didžiausių batų parduotuvių tinklų įmonėje, baltijos šalyse. Puikus laikas, dinamiškas darbas, bet nuolatos kirbanti mintis pasėjo sėklą.
Puikus draugas, buvęs saliOno komandos narys, kaip pats sakė, toks pat kaip jis, tik atsakingesnis (tai čia aš) nori būti kirpėju (irgi aš). Jovita išklausiusi trumpą pasakojimą telefonu sutiko susitikti pokalbiui – apie darbą, apie gyvenimą, apie viską. Tą dieną aš atradau Jovitą, o kartu su ja ir saliOną. Atvirą, draugišką ir pilną profesionalų, daug žinančių ir norinčių sužinoti dar daugiau, žmonių, kurie nori dalintis ir išklausyti. Vieniems tarptautiniai koloristikos mentorystės mokslai, Allilon education mokyklos baigimas jau praeitas etapas, o manęs visa tai dar laukia. Laukiu ir aš.